Pagaunate save galvojant, kad liekate kartu ne dėl meilės, o dėl panikos baimės dėl buto tuštumos ir vienišų vakarų.
Ši baimė tampa nematoma kalėjimo prižiūrėtoja, kuri laiko jus santykių narve, kuriame ilgą laiką nebuvo nei džiaugsmo, nei tobulėjimo, praneša HERE NEWS korespondentas.
Psichologai šį paradoksą sieja su esminiu mūsų priklausymo ir pripažinimo poreikiu, kuris kartais nusveria net laimės troškimą. Smegenys vienatvę suvokia kaip socialinę mirtį, suaktyvindamos tas pačias dalis, kurios reaguoja į fizinę grėsmę.
Nuotrauka: Pixabay
Esame pasirengę iškęsti abejingumą, nuobodulį ir net pažeminimą, kad tik nesusidurtume su pašalinimo iš poros sistemos šmėkla. Laikui bėgant tokia sąjunga virsta absurdo teatru, kur abu partneriai atlieka laimingų žmonių vaidmenis, bet tyliai kenčia užkulisiuose.
Jie švenčia jubiliejus, eina į pasimatymus ir rytais bučiuojasi, tačiau šie ritualai yra tarsi lėlių judesiai, neturintys vidinio turinio. Šeimos terapeutė iš Vladivostoko tokias poras lygina su bendravimo indais, kuriuose vietoj meilės cirkuliuoja baimė.
Šį ratą galite nutraukti tik suvokę, kad vienatvė – tai ne sakinys, o erdvė susitikti su savimi. Pabandykite įsivaizduoti patį blogiausią gyvenimo be partnerio scenarijų – ir suprasite, kad dauguma baimių yra toli pagrįstos.Gebėjimas būti laimingam vienam su savimi nėra egoizmas, o būtina sąlyga kuriant sveikus santykius ateityje.
Taip pat skaitykite
- Kodėl jums reikia nuosavų pinigų santuokoje: finansinė autonomija kaip lygybės pagrindas
- Kaip rutina tampa intymumo priešu: menas išlaikyti naujumą
